2018-04-03

Velykos – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno.

Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė. Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.

Kovo 30 dieną Nemajūnų dienos centrą lankantys vaikai ir jame dirbantys darbuotojai, laukdami didžiosios pavasario šventės, taip pat margino kiaušinius vienu gražiausių ir natūraliausių dažymo būdų, kuris puoselėjamas daugelį metų, – svogūnų lukštais. Prieš dažymą vaikai kiaušinius apsuko žolelėmis, kruopomis, šakelėmis, taip bandydami išgauti įvairesnius raštus. Vaikai kiaušinius pasiliko centre, kad, susirinkę po švenčių, galėtų išbandyti margučių stiprumą kiaušinių muštynėse ar rankos taiklumą margučių ridenimo varžybose.

Dienos centro informacija